Gyvenimas, prasidedantis drevėje LIFE OSMO BALTIC
Niūriaspalvio auksavabalio gyvenimo ciklas glaudžiai susijęs su senais lapuočiais medžiais, ypač ąžuolais. Lietuvoje jo lervos dažniausiai vystosi gyvų, bet jau senų ir drevėtų medžių medienoje, kurią yra paveikęs puvinys. Drevėje susikaupę medienos trūnėsiai – vadinamoji medžio drevės terpė – tampa maistu ir gyvenamąja aplinka lervoms.
Čia jos praleidžia dvejus–trejus metus, o kai kuriais atvejais vystymasis gali užtrukti ir ilgiau. Per tą laiką vyksta didžioji dalis viso vabalo gyvenimo. Lerva auga, minta trūnijančia mediena ir joje esančia organine medžiaga, o galiausiai pasiruošia virsmui į suaugėlį.
Tuo tarpu suaugęs vabalas pasirodo vasarą. Šiltomis dienomis jį galima aptikti ant medžio kamieno, šalia drevės ar jos viduje. Suaugėliai aktyvūs trumpą laiką – dažniausiai liepos ir rugpjūčio mėnesiais – ir gyvena maždaug mėnesį. Manoma, kad suaugę vabalai beveik arba visai nesimaitina, todėl jų pagrindinė užduotis – susirasti porą ir užtikrinti naujos kartos pradžią.
Įdomu ir tai, kad niūriaspalviai auksavabaliai nėra dideli keliautojai. Didžioji dalis suaugėlių lieka netoli medžio, kuriame išsirito. Ieškodami tinkamos vietos dauginimuisi, jie dažniausiai renkasi netoliese esančius senus medžius, o tik nedidelė dalis individų nuskrenda toliau nei 500 metrų. Todėl rūšiai ypač svarbu ne vien išsaugoti pavienius senus medžius, bet ir turėti jų tinklą – kuo daugiau tinkamų „stotelių“ tarp skirtingų buveinių, tuo daugiau galimybių populiacijai išlikti.
Vabalui reikia ne tiesiog seno medžio
Niūriaspalviui auksavabaliui neužtenka vien seno medžio. Reikalingas tam tikras jo gyvenimo etapas – drevė, joje susikaupę medienos trūnėsiai, puvinio pažeista mediena ir tinkamas mikroklimatas.
Ypač svarbu, kad drevė būtų saulės įšildoma. Šie vabalai gali gyventi ne tik miškuose, bet ir atviresnėse vietose – senuose parkuose, alėjose, pamiškėse, medžiais apaugusiose ganyklose ar laukuose augančiuose pavieniuose medžiuose. Rūšies gyvavimui svarbios ir konkrečios drevės savybės – medžio būklė, drevės angos dydis bei jos aukštis virš žemės.
Tokios buveinės šiandien tampa vis retesnės. Senoliai medžiai žūsta, iškertami dėl saugumo ar aplinkos tvarkymo, o kartais jų tinkamumas rūšiai mažėja ir dėl natūralios buveinės kaitos – kai senus pavienius medžius ima užgožti aplink augantys jaunesni medžiai. Kai tinkamų drevėtų medžių lieka mažai ir jie yra pernelyg toli vienas nuo kito, vabalams tampa sunkiau persikelti iš vienos tinkamos buveinės į kitą.
Vabalas, svarbus ne tik pats sau
Niūriaspalvis auksavabalis priklauso saproksilinėms rūšims – organizmams, kurių gyvenimas vienaip ar kitaip susijęs su negyva, pažeista ar yrančia mediena. Tokie organizmai yra svarbi miško ekosistemų dalis: skaidydami organinę medžiagą jie prisideda prie maistinių medžiagų grįžimo į ekosistemą, o medienoje ir drevėse sukuriamos sąlygos gyventi daugybei kitų organizmų.
Seni drevėti medžiai apskritai yra tarsi maži biologinės įvairovės pasauliai. Juose ir aplink juos gali gyventi vabzdžiai, grybai, kerpės, paukščiai, šikšnosparniai ir daugybė kitų organizmų. Todėl niūriaspalvis auksavabalis vadinamas skėtine rūšimi – rūpinantis jo buveinėmis, kartu saugomos ir daugelio kitų nuo senų medžių priklausomų rūšių gyvenimo sąlygos.
Tai reiškia, kad kartais gamtosaugos požiūriu vertingiausias medis yra ne pats gražiausias, tiesiausias ar sveikiausiai atrodantis. Senas, drevėtas, puvinio pažeistas ąžuolas, kuris žmogaus akiai gali atrodyti jau pasenęs ar net „netvarkingas“, gali būti ištisa buveinių sistema.
Nauji namai Liepijų miške
Būtent todėl niūriaspalvio auksavabalio apsaugai neužtenka vien stebėti jau žinomas populiacijas. Svarbu išsaugoti senus medžius, pagerinti jų būklę ir, kai natūralių buveinių nepakanka, sukurti papildomas sąlygas rūšiai išlikti.
Įgyvendinant LIFE Osmo Baltic projektą „Senųjų ąžuolų kelias auksavabaliui Lietuvoje ir Latvijoje“, 2025 m. birželio 3 d. Žemaitijos nacionaliniame parke esančiame Liepijų miške į specialiai įrengtas dirbtines buveines buvo perkeltos 145 Lietuvos zoologijos sodo specialistų išveistos niūriaspalvio auksavabalio lervos. Šios dirbtinės buveinės buvo įrengtos taip, kad kuo labiau primintų natūralias sąlygas senų medžių drevėse – jose panaudoti ąžuolo lapai, medžio drožlės ir trūnėsiai.
Liepijų miškas pasirinktas neatsitiktinai. Čia auga brandūs, drevėti ąžuolai – potencialios natūralios buveinės, į kurias ateityje galėtų persikelti dirbtinėse buveinėse išaugę vabalai. Taip siekiama ne tik išauginti atskirus individus, bet ir sudaryti sąlygas ilgalaikiam natūralios populiacijos stiprėjimui.
Pirmieji vabalai jau išsirito
Šiemet, 2026-aisiais, Liepijų miške užfiksuoti pirmieji vabalų translokacijos proceso rezultatai – iš dirbtinėse buveinėse patalpintų lervų pradėjo ristis pirmieji suaugę niūriaspalviai auksavabaliai. Tai svarbus etapas, nes nuo lervos iki suaugusio vabalo praeina ne viena savaitė ar mėnuo, todėl pirmojo suaugusio vabalo pasirodymas reiškia, kad bent dalis prieš metus įkurdintų lervų sėkmingai pasiekė kitą gyvenimo ciklo etapą.
Tačiau šis rezultatas – tik pradžia. Gamtoje vieno vabalo gyvenimo istorija nesibaigia jam išskridus iš drevės. Toliau svarbiausia, ar netoliese bus kitų tinkamų medžių, kuriuose jis galės susirasti porą ir padėti kiaušinėlius. Todėl ilgalaikis tikslas yra ne vien dirbtinės buveinės, o ištisas senų ir brandžių medžių tinklas, tarp kurių rūšis galėtų išlikti ir plisti.
Senas medis – kelias į ateitį
LIFE Osmo Baltic projekto idėja būtent tokia – kurti tarpvalstybinį ekologinį brandžių medžių tinklą, jungiantį Lietuvoje ir Latvijoje esančias niūriaspalvio auksavabalio populiacijas ir jų buveines. Tam inventorizuojami vertingi seni lapuočiai, rūpinamasi jų apsauga ir profesionalia priežiūra, atkuriamos tinkamos buveinės bei ieškoma būdų, kaip sustiprinti pačią rūšies populiaciją.
Išsaugokime senuosius medžius – jų kamienai tai namai milijonams kitų.
