Kai medis tampa namais: KERPĖS Miškų buveinės
Nors kerpės retai patenka į kasdienės visuomenės pokalbių srautus, jos yra vieni labiausiai prisitaikiusių ir kartu pažeidžiamiausių gamtos organizmų. Augdamos ant medžių, akmenų, dirvožemio, net betono ar plastiko paviršių, kerpės atlieka svarbų ekologinį vaidmenį: jos dalyvauja dirvodaros procesuose, padeda vertinti aplinkos kokybę ir – paradoksalu – išgyvena ten, kur kiti organizmai negali. Kai kurios jų netgi buvo išbandytos atvirame kosmose – ir išgyveno be jokios regimos žalos. Kerpės yra tikri maži gamtos stebuklai, kuriuos verta geriau pažinti.
Kerpės (lot. Lichenes) – tai simbiontinis organizmas, sudarytas iš grybo (mikobionto) ir fotosintezę vykdančio žaliadumblio arba melsvabakterės (fotobionto). Grybas sukuria struktūrą, saugo, o dumblis aprūpina maisto medžiagomis per fotosintezę. Tokia sąjunga leidžia kerpėms įsikurti net pačiose atšiauriausiose buveinėse – nuo tundros iki dykumų, nuo jūros akmenų iki senų vėžlių šarvų.
Pagal išvaizdą kerpės skirstomos į tris pagrindines grupes: žiauberiškąsias (plėvelės, milteliai, pluta), lapiškąsias (lakštai, lapeliai) ir krūmiškąsias (krūmeliai, šakos). Jos auga itin lėtai – kai kurios rūšys vos kelių milimetrų per metus greičiu – bet išgyvena net šimtmečius. Kai kurios rūšys subręsta ir sunyksta per vieną sezoną. Kerpėms būdinga poikilohidrija – jos gali visiškai išdžiūti ir sustabdyti visas gyvybines funkcijas, o vos sudrėkus – vėl „atgyja“. Be to, jos geba vykdyti fotosintezę net prie labai žemų temperatūrų.
Dauguma pasaulyje žinomų kerpių priklauso aukšliagrybiams, o tik trys rūšys – papėdgrybiams. Lietuvoje nustatyta apie 770 kerpių rūšių. Kerpės dauginasi įvairiai: lytiškai (sporomis), nelytiškai (konidijomis), vegetatyviai (gniužulo dalimis, soredėmis, izidėmis).
Lietuvoje daugiausia kerpių randama miškuose, ypač mišriuose ir plačialapių medynuose. Gausiausiai jos aptinkamos ant ąžuolų ir uosių, tačiau pušynuose vyrauja šiurių (Cladonia) genties rūšys. Kerpės taip pat aptinkamos riedulynuose (pvz., suodinoji saitakerpė, geografinis rizokarpas), natūraliuose upeliuose (pvz., glebioji gleiviakerpė, upinė odkerpė) bei mechaniškai pažeistuose dirvožemiuose. Jos geba augti ir ant žmogaus sukurtų substratų – betono, plytų, metalo, stiklo ar plastiko.
Kerpės nėra parazitai – jos nesiurbia medžio sulčių, tik prisitvirtina prie žievės paviršiaus. Kai kuriais atvejais netgi padeda medžiui išlaikyti daugiau drėgmės. Deja, dėl intensyvios miškininkystės, ypač kertant senus medžius ir keičiant mikroklimatą, daug jautrių rūšių nyksta. Jų atkūrimas sudėtingas, nes tam būtinas stabilus, biologine prasme vertingas miškas.
Kerpės taip pat yra vienas geriausių būdų vertinti oro kokybę. Jų jautrumas aplinkos pokyčiams, ypač sieros dioksidui ir azoto junginiams, paskatino vystytis lichenoindikacijos metodą – oro kokybės vertinimą pagal kerpių rūšių sudėtį. Vos 30 mikrogramų sieros dioksido viename kubiniame metre oro jau gali pradėti naikinti jautrias rūšis. Azoto junginių poveikis kiek kitoks – jie ne naikina, o iškreipia bendrijos sudėtį: įsivyrauja azotui atsparios geltonkerpės (Xanthoria), žiauberės (Physcia) ir žiauberuotės (Phaeophyscia).
Galiausiai, kerpės ne tik reaguoja į taršą, bet ir yra puikūs biologiniu požiūriu turtingų buveinių indikatoriai. Jos dažnai aptinkamos drauge su kitais retais organizmais: vabzdžiais, moliuskais, grybais, samanomis. Dėl to kerpės naudojamos kaip patikimas būdas vertinti miško biologinę vertę. Nors apie jų buitinį pritaikymą žinoma mažai, kai kurios rūšys naudojamos medicinoje, parfumerijoje, dažymui ar net kaip maistas. O šiaurės elniams jos – pagrindinis žieminis pašaras.
Šiandien Lietuvoje 44 kerpių rūšys įtrauktos į Raudonąją knygą. Kai kurios jų jau dešimtmečius nebeaptinkamos. Siekiant išsaugoti šį unikalų gamtos paveldą, būtina saugoti ne tik pačias kerpes, bet ir jų gyvenamąsias buveines – senus, stabilios struktūros miškus, kuriuose kerpės gyvuoja ne vieną šimtmetį.
Miško gyvybė tyliai kviečia – domėkis ir globok!
