Kas tas aliuvis ir kaip išgyventi azoto pertekliuje Miškų buveinės
Aliuviu dar kitaip vadinamos upių sąnašos. Po kiekvieno upės potvynio yra paliekamas naujas nuosėdų sluoksnis. Bėgant metams jie kaupiasi, formuodami derlingą dirvožemio profilį. Dideli derlingų sąnašų klodai susikloja tik prie didelių upių, tačiau nedideli ruoželiai susiformuoja ir prie mažų upelių bei šaltiniuotuose paupių šlaituose. Aliuviniam dirvožemiui būdingų savybių turi ir pasausinti apypelkių rastai, kai sumažėjus užmirkimui, paspartėja durpių mineralizacija.
Aliuviniai dirvožemiai yra patys derlingiausi. Jie yra sudaryti iš smėlio, molio ir humuso, turi daug organikos, mineralų, gausu azoto. Kadangi tai tik laikinai užmirkstantys dirvožemiai, juose nesiformuoja durpė, jie yra nerūgštūs, pakankamai lengvi ir laidūs. Tiesiog daržininkų ir ūkininkų svajonė! Europos bendrijos (EB) svarbos buveinės 91E0* Aliuviniai miškai auga būtent ant šio tipo dirvožemių ir juose tarpsta tikrai savita augalija.
Tačiau kaip kai kurios augalų rūšys prisitaikė prie padidėjusio azoto kiekio? Limituojantis veiksnys stambiems nitrofilams užkariauti Aliuvinių miškų buveinę yra pakankamas drėgmės kiekis joje, sezoninis užliejimas bei pastovus nedidelis užmirkimas. Todėl čia augantys net ir gana smulkūs augalai, tokie kaip dantenės, karčiosios kantenės, raudonstiebiai snapučiai, blužnutės prisitaikė gebėdami sparčiai augti, didindami lapų plotą ar jų skaičių (daugiau chlorofilo - spartesnė fotosintezė - daugiau energijos augimui). Šie augalai sužydi gana anksti, subrandina daug sėklų. Šios rūšys nekonkuruoja dėl azoto „per jėgą“, o gyvena šešėlyje tiek tiesiogine, tiek perkeltine prasme.
Buveinės stabilumą indikuoja kita rečiau aptinkama rūšis – aukštoji gegūnė. Ji gali augti tik simbiozėje su mikoriziniais grybais, todėl svarbu, kad dirvožemis nebūtų pažeistas ilgus metus. Ji dažniausiai aptinkama šviesesnėse, šaltiniuotose aliuvinių miškų vietose.
Perteklinė drėgmė sukuria anaerobines (bedeguones) sąlygas, ribojančias azoto prieinamumą lengviau pasisavinama nitrato forma, todėl, vos tik Aliuvinių miškų buveinėse nusausinamos, čia suklesti dilgėlės, avietės, lipikai, gervuogės, kemerai, aklės, vingiorykštės – stambūs, greit augantys, aiškiai dominuojantys augalai. Jie turi geresnius azoto asimiliacijos kelius, kurie paverčia nitratus į baltymus efektyviau nei kiti augalai. Didžioji dilgėlė netgi laikoma„azoto indikatorine rūšimi“, o kai kurios rūšys geba kaupti nitratus be toksinio poveikio (pvz., kiaulpienės ir dilgėlės).
Aliuviniai miškai tikrai neatitinka nei žmogiškųjų grožio standartų. Nerasime ten nei valgomų grybų, nei uogų, tik savitą gyvybingą ekosistemą, na ir dar... greit užaugančią juodalksnio medieną. Dėl visų šių priežasčių, Aliuvinių miškų buveinės nedidukės, fragmentuotos, pasibarsčiusios miškuose ir paupiais, bet čia sau tinkamas sąlygas randa pilkosios meletos, ilgauodegės zylės, retažiedės miglės, aukštosios gegūnės, daugiametės blizgės, paupiniai jonpaparčiai, pūkuotosios apuokės ir daugeliui kitų nedažnų rūšių.
Biologinės įvairovės skyriaus Vyriausioji specialistė (ekologė) Dovilė Staponkienė
