Mažai papasakotos Aliuvinių miškų medžio istorijos
Autorius: Nuotrauka iš ŽNPD archyvo.
Juodalksnis
Gal ne toks storas ir ne toks galingas, gal ne toks lengvai atpažįstamas ir ne itin įstabiose vietose augantis, bet tikrai įdomus ir vertingas medis yra… juodalksnis! Būdamas pagrindine EB svarbos buveinės 91E0* Aliuvinių miškų rūšimi, juodalksnis tykiai auga ten, kur dauguma užsukti vengia – šaltiniuotose, klampiuose upelių slėniuose, užliejamose paežerėse.
Juodalksniai auga greit, pavieniui augantys medžiai suformuoja galingas lajas, panašias į ąžuolų. Aukščiausias juodalksnis Lietuvoje siekia 34 m aukščio, o gyventi jie gali iki 200 metų. Tiesa, retam kuriam taip pasiseka, nes kirsti juos leidžiama jau pasiekus 61 metus. O kertami jie noriai, mat mediena vertinga. Tinkama ne tik fanerai, bet ir baldų gamybai, stalių darbams. Ypač įdomu, kad mediena, mirkstanti vandenyje, patvari kaip ir ąžuolo, ji naudojama įvairių povandeninių konstrukcijų statybai (gali išsilaikyti iki 800 metų). Gal taip grūdina tos nuolat į vandenį įbridusios šaknys?
Tankūs juodalksnynai dažnai vienaamžiai, monotoniški, mat jauni medžiai nustelbiami ir išaugti gali tik atsiradus retmėms. Nukirsti greit atželia. Dirvožemiui nereiklūs, juolab, kad ant šaknų turi gumbelius su azotą fiksuojančiomis bakterijomis, tad patys atlieka dirvožemio gerintojo vaidmenį, tad Aliuviniuose miškuose tarpsta tik didesnį azoto kiekį gebančios toleruoti rūšys. Dėl tos pačios priežasties juodalksnio lapai yra labai gera trąša, tačiau gali būti ir nedidelių vandens telkinių eutrofikaciją skatinantis veiksnys, jei pakrantėje juodalksniai įsivyrauja.
Tikras dailininkas pasakytų, kad juodos spalvos gamtoje nėra, o juodalksnis juodo medžio vardą gavęs greičiausiai tik dėl tamsių savo atspalvių. Jo žievė tamsesnė už artimo giminaičio baltalksnio, tamsiai žali ir lapai, kurie rudenį krenta vėlai visai nepageltę. Tamsūs yra ir žirginai (vyriški) bei kankorėžiukai (moteriški) žiedai.
