Miško vėduoklės – paparčiai Miškų buveinės
Nei viena drėgna miško ūksmė neįsivaizduojama be paparčių. Dėl savo gražaus ir puošnaus silueto paparčio fragmentai dažnai naudojami kūryboje, interjero detalėse.
Dauguma paparčių rūšių mėgsta dirvožemį, kuriame yra pakankamai humuso ir nedaug trąšų, tad jų rūšių įvairovė kone didžiausia senuose eglynuose ar mišriuose miškuose, čia galime pastebėti ir ne tokias dažnai sutinkamas rūšis kaip trikampį papartenį (Gymnocarpium dryopteris) ir plaukuotąjį papartuolį (Phegopteris connectilis).
Dauguma paparčių rūšių – vasaržaliai, bet yra keletas, kurie žaliuoja visus metus. Pavyzdžiui, paprastoji šertvė (Polypodium vulgare), kuri pakenčia ir sausesnes augimo sąlygas, tad aptinkama ir pajūrio pušynuose.
O štai trapioji sprakšė (Cystopteris fragilis) – smulkutis trapus papartis auga ten, kur juos po savo lajomis saugo medžiai galiūnai – paupių šlaituose, senuose lapuotynuose. Absoliuti gamtos harmonija.
Šlapiausiai augti mėgsta pelkinis papartis (Thelypteris palustris) – tai pelkėtų lapuočių tipinė rūšis, parodanti gerą šio miško būklę. Šis papartis išsiskiria švelnia, šviesiai žalia spalva.
Pats garsiausias iš paparčių, žinoma, yra paupinis jonpapartis (Matteuccia struthiopteris). Papartis, kuriuo žiedas padarys tave laimingą ir išmintingą, tačiau rasti jį galima tik labai trumpą akimirką – Joninių naktį. Tačiau tai tik graži legenda, mat paparčiai nežydi, nes jie priskiriami sporiniams induočiams, augalams, kurie dauginasi ne sėklomis, o sporomis.
Paparčiai – tai labai sena augalų grupė, gyvavusi dar dinozaurų laikais. Kaip dinozaurų odą dengė žvynai, taip ir paparčių kotus dengia smulkūs žvyneliai: jie saugo jaunus, dar besiskleidžiančius lapus, o vėliau tampa svarbiu požymiu atpažinti skirtingas rūšis.
Nors visus paparčius vadiname paparčiais, bet tokį lietuvišką pavadinimą iš tiesų turi tik Dryopteris genties paparčiai. Jų Lietuvoje yra 5 rūšys ir tarpusavy juos atpažįstant svarbūs yra lapelių ilgio ir stiebo žvynelių požymiai.
Viena iš labiausiai paplitusių pasaulyje paparčių rūšių, dėl savo gebėjimo prisitaikyti prie nepalankių sąlygų, yra didžialapis šakys (Pteridium aquilinum). Auga pamiškėse, kirtavietėse, grioviuose, toleruoja sausesnes augavietes, sparčiai plinta šakniastiebiais yra stambūs ir aukšti, tad visa augalija aplink jiems - menki konkurentai.
