Pamirštos pelkių uogos – tekšė ir vaivoras Miškų buveinės
Vėlyvas ruduo, žiema pamažėl pradeda alsuoti į vis dar atsakingai nepridengtą kuprą. O mes į eterį išpuolame su uogomis, kurios žydi, auga, bręsta ir mūsų išpuoselėtus gomurius džiugina vasarą. Natūraliai kyla klausimas kodėl? Ogi, todėl, kad kalbame apie Pelkinių miškų (91D0) buveines, o šios uogos yra vienas iš jas apibūdinančių indikatorių. Ir aišku, smagu kalbėti apie uogas žiemai artėjant, tada prisimename šiltą ir jomis kvepiančią vasarą...Tad kartu su vasaros šiluma prisiminkime ir nepelnytai užmirštas labai skanias pelkėse augančias uogas.
Retas, kuris vasarą į mišką lėkdamas uogauti žino apie kitokių nei mėlynės, žemuogės ar spanguolės, uogų rinkimą. O gaila, nes pelkėtuose miškuose tyliai bręsta dvi nepelnytai primirštos uogos – paprastoji tekšė ir vaivoras (liaudyje dar vadinamas girtuokle). Jos ne tik išskirtinio skonio, bet ir puikiai atspindi gamtos jautrumą – šių uogų rasti vis sunkiau, nes nyksta jų natūralios buveinės.
🍑 Paprastoji tekšė – pelkių gintaras
Tẽkšė (lot. Rubus chamaemorus) – uoga atkeliavusi iš erškėtinių (Rosaceae) šeimos, artima gervuogės giminaitė.Tai daugiametis žolinis augalas su ilgu šakniastiebiu, išleidžiančiu pavienius ūglius. Žydi baltai arba vos rausvai, vaisius primena avietę, sutelktinis - sudarytas iš geltonų ar oranžinių kaulavaisių – išvaizda primenančių mažą gintarą. Skonis – išskirtinis: gaivus, šiek tiek rūgštokas, su medaus nata. Šiaurietiškos dvasios augalas, šiaurės šalyse vertinamas kaip delikatesas ir pelnytai vadinamas „šiaurės auksu“.
Lietuvoje paprastoji tekšė auga aukštapelkėse, tarpinėse pelkėse, pelkiniuose spygliuočių miškuose. Šiaurinėje šalies dalyje ji dar sutinkama, tačiau kitur – reta arba visai neauga. Nusausintos pelkės ir pakitęs drėgmės režimas lemia, kad šis augalas kasmet traukiasi iš natūralių buveinių. Tekšės auga kur dirvožemis rūgštus, drėgnas ir nederlingas. Dėl nusausintų durpynų ir žmogaus veiklos tekšių buveinės sparčiai mažėja – todėl ši rūšis Lietuvoje laikoma retėjančia ir saugotina.
🫐 Vaivoras – šilauogės giminaitis
Vaivoras (Vaccinium uliginosum) – erikinių (Ericaceae) šeimos augalas, vienas iš trijų šilauogės genties atstovų, natūraliai augančių Lietuvoje – kartu su brukne ir mėlyne. Tai šakotas krūmas su ilgu šakniastiebiu. Jo lapai pilkšvai žali, storoki, o žiedai balti ar rausvi, nusvirę. Vaisiai – rutuliškos, su melsvai pilku apnašu uogos, šviesesnės už mėlynes. Dėl savo išvaizdos galėtų būti vadinama rūko uoga.Uogos odelė plona, skonis gaivus, švelniai saldus. Vaivoras mėgsta šaltas, rūgščias ir drėgnas vietas – tokių pelkinių miškų mūsų kraštovaizdyje lieka vis mažiau.
🌱 Kodėl nyksta?
Vis rečiau šios uogos, kaip ir daugelis kitų floros ir faunos rūšių, sutinkamos dėl tinkamų buveinių stygiaus. Natūraliai jos auga aukštapelkių pakraščiuose, paežerėse, durpynuose, pelkiniuose miškuose – vietose, kurios yra saugomos „Natura 2000“ tinklo. Deja, dėl pelkių sausinimo, melioracijos ir klimato kaitos šios buveinės mažėja, keičiasi jų drėgmės režimas, o kartu nyksta ir jų biologinė įvairovė.
Smalsu žinoti:
Abi uogų rūšys žydi trumpai, o vaisius užmezga tik esant tinkamoms sąlygoms – todėl uogų derlius būna nepastovus.
Vaivorai liaudyje žinomi įvairiai: girtuoklės, girtės, voverakytės, vavorai ir pan. Įdomu, kad Žemaitijoje dažniausiai sakoma vaivorai, o Aukštaitijoje – girtuoklės. Tačiau pavadinimas, siejamas su svaiguliu, kilęs ne iš pačių uogų savybių. Vaivorai dažnai auga šalia pelkinio gailio (Rhododendron tomentosum) – augalo, skleidžiančio stiprų eterinių aliejų kvapą, nuo kurio, ypač karštą dieną, iš tiesų gali apsvaigti ar skaudėti galvą.
Jei niekada neteko matyti ir ragauti tekšės ar vaivoro, jų paieška vasaros metu galėtų tapti įdomiu nuotykiu. Juolab, kad jų radimas pelkiniame miške būtų įrodymas, kad esate sveikoje, natūralioje ir gyvybingoje buveinėje. Tad čia tikrai būtų verta sustoji ir pasižvalgyti, kokie dar stebuklai čia glaudžiasi.
Miško gyvybė tyliai kviečia - domėkis ir globok!
Nuotraukos: ŽNPD archyvas.
